Ergoterapija

Ergoterapija (gr. ergon – darbas, therapeia – gydymas) – tai galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Skatinama ligonius siekti maksimalaus funkcinio nepriklausomumo visose gyvenimo srityse.

Pagrindinis ergoterapijos tikslas – mokyti pacientą atlikti veiklą, užduotis ir vaidmenis, siekiant užtikrinti produktyvų jo gyvenimą, savęs bei aplinkos kontrolę.

Žmogaus veiklos realizavimas gali būti labai įvairus. Tradiciškai skiriamos šios veiklos sritys:

• Kasdieninė veikla – tai veikla, kurią asmuo, kaip savarankiškas ir nepriklausomas individas, atlieka kiekvieną dieną (maitinimasis, asmens higiena, apsirengimo įgūdžiai, apsitarnavimas tualete, maudymasis vonioje ir kt).
• Produktyvioji veikla/darbas - tai sritis, kurios pagalba yra užtikrinamas tam tikros paslaugos ar poreikių patenkinimas. Šios veiklos rezultatas – tai intelektualus produktas, tam tikra pagalba, informacijos skleidimas, apsauga. Produktyviąją veiklą/darbą galima apibūdinti kaip tikslingą, nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą. Šios veiklos sričiai priskiriamos studijos, profesinė praktika.
• Laisvalaikis – tai dar viena žmogaus veiklos sritis, kuria siekiama pasilinksminimo, atsipalaidavimo, spontaninio malonumo ar saviraiškos. Šios veiklos rūšies pasirinkimą daugiausiai lemia vidinė asmens motyvacija (dalyvavimas įvairiose veiklose, hobis, sportavimas ir kt.).

Ergoterapija siekiama žmonėms suteikti galimybių būti socialiai aktyviems, siekti ir įgyvendinti asmeninius užsiėmimus. Terapija vyksta atsižvelgiant į tai, kaip galima paskatinti ligonio sugrįžimą į normalų kasdieninį gyvenimą. Idealiai kasdienybėje ligoniams turi prasmingą darbą ar veiklą, galimybę atgauti jėgas poilsio metu bei džiaugtis laisvalaikio užsiėmimais. To ergoterapeutai siekia pritaikydami ligoniams specialią aplinką arba įrangą – taip įgalindami ir suteikdami pacientams galimybę reabilituotis arba prisitaikyti prie ligos ar traumos sukeltų sąlygų. Ergoterapijos užsiėmimai organizuojami bandant sugrąžinti ankstesnius įgūdžius arba išlaikyti visavertį, kuo daugiau savarankišką gyvenimą.

Ergoterapija tapo itin aktuali po I-ojo ir II-ojo pasaulinių karų. Atsiradus daug sužalotų pacientų, ergoterapija buvo siekiama visais būdais padėti sužeistiesiems. Karo gydytojai ir seselės buvo greitai apmokyti terapijos pagrindų. Pagrindinis uždavinys, tekęs ergoterapeutams – paskatinti ligonio sugrįžimą į normalų gyvenimą, prisitaikyti prie sąlygų, sukeltų dėl rankos ar kojos praradimo. Įvairios adaptacijos priemonės, kaip rankdarbių gamyba, leido žmonėms su rankų traumom adaptuotis. Dauguma pacientų turėjo ir psichologinių traumų, o kiti, nors ir psichologiškai sveiki, buvo fiziškai neįgalūs. Tai privertė ergoterapeutus moksliškai pažvelgti į gydymo metodus. Kadangi anksčiau nebuvo susidurta su tokiu dideliu antplūdžiu pacientų, kuriems itin aktualu kuo greičiau sugrįžti atgal į kasdienį gyvenimą, ši šaka greitai augo ir tapo pripažinta medicinoje.

Ergoterapija, kaip atskira mokslo (medicinos) šaka, buvo įvardinta 1954 m.

Ergoterapeutai naudoja įvairias ergoterapijos priemones (įvairaus dydžiokamuoliai, terapinė masė, įvairaus pasipriešinimo segtukai, gumos, įvairūs treniruokliai, ergoterapinis stalas). Svarbiausia ergoterapijos dalis yra psichologinė, fizinė, socialinė bei dvasinė paciento analizė. Tokia analizė vyksta atvirai bendraujant su pacientu, kad jis atsivertų, pasitikėtų terapeutu. Tai gali būti atliekama paciento prašant atlikti vieną ar kitą užduotį. Priklausomai nuo ligonio ligos ar traumos, tai gali būti paprastas stebėjimas, kaip pacientas eina, kaip valdo rankas, ar užtenka tam jėgų ir ar suvokia sąmoningumo reikalaujančius dalykus. Tokio metodo tikslas yra leisti atpažinti ligonio patiriamus barjerus dėl patirtos traumos ar ligos eigos. Atpažinus ligonio patiriamas problemas, bandoma taikyti terapiją, atstatyti jėgas ar atrasti metodą prisitaikyti, kad ligonis pats laikui bėgant pradėtų įveikti jam sunkiai pasiekiamą uždavinį.

Ergoterapija taikoma judamojo - atramos aparato traumoms (kaulų lūžiams) ir ligoms (osteoporozei, artritui, artrozei ir kt.), nervų sistemos pažeidimams (galvos, stuburo traumoms) ir ligoms (riešo kanalo tuneliniam sindromui, diskogeninei išvaržai, insultams, neuropatijoms ir kt.), minkštųjų audinių traumoms (randams, kurie riboja rankos judesius, raiščių, raumenų ir sausgyslių pažeidimams) ir ligoms (epikondilitui, tendovaginitui ir kt.) gydyti.
 

Naudota literatūra:

1. Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija. Kaunas, Nr.1(1) 2009.
2. Dudonienė, V., Bacevičienė, R. Ergoterapija. Kaunas, 2002.
3. www.ergoterapija.lt