Psichologinė reabilitacija

Dirbant fizinės medicinos ir reabilitacijos srityje dažnai tenka pastebėti, jog pacientai labai nedrąsiai ryžtasi praverti psichologo kabineto duris. Daugeliu atvejų tai yra susiję su tuo, kad pacientai neturi pakankamai žinių arba turi klaidingų įsitikinimų apie medicinos psichologo darbą. Šio straipsnio tikslas yra iš arčiau susipažinti su psichologo veikla reabilitacijos įstaigoje ir paneigti egzistuojančius mitus.

Vyraujantys mitai apie psichologo darbą:

• pirmiausia, daugelį žmonių neramina tai, jog kreipiantis į psichologą pacientas automatiškai pakliūna į „įskaitą“ – dėl to žmogus gali prarasti teisę vairuoti, naudotis šaunamuoju ginklu, gali būti apribota galimybė įsidarbinti ir t. t. Tai yra netiesa. Besikreipdamas į reabilitacijos įstaigoje dirbantį psichologą, pacientas į jokias psichiatrijos įskaitas nepatenka.
• neretai pacientai labai jautriai sureaguoja į gydytojo siūlymą pasikonsultuoti su psichologu. Dalis žmonių pagalvoja: „nejaugi žiūrint į mane matyti, jog man būtina psichologo pagalba“, „nejaugi aš taip rimtai sergu, kad man reikia kreiptis į psichologą“ arba „nejaugi gydytojas mano, kad mano psichikai kažkas negerai“ ir t. t. Toks požiūris yra klaidingas. Psichologo pagalbos kreipiasi ne tik akivaizdžių problemų su psichika turintys žmonės.
• dažnai manoma, jog psichologinės konsultacijos metu yra tik kalbama apie paciento problemas. Dalis žmonių dažnai nenori kalbėti apie asmenines problemas, kamuojančius rūpesčius. Žinoma, išsiaiškinus problemos priežastis, sukeltas pasekmes ir t. t., pagalba gali būti efektyvesnė, tačiau jeigu žmogus nenori dalintis savo išgyvenimais, tai nėra būtina. Tokiu atveju psichologas gali pamokyti įvairių atsipalaidavimo būdų (vaizduotės, fizinių pratimų) tam, kad būtų galima sumažinti emocinę įtampą, stresą.
• pacientai kartais baiminasi dėl to, kaip bus psichologo priimami, kaip psichologas juos vertins, ką apie juos galvos ir pan. Nebijokite. Psichologas nevertina, nesmerkia ir nekritikuoja. Jis padeda susivokti, kas vyksta, ir rasti jums asmeniškai tinkamiausią išeitį.
• dar viena priežastis, dėl ko pacientai vengia psichologo konsultacijos – „visi įstaigoje žinos apie mano problemas“. Tai netiesa. Apie tai, kas vyksta psichologo kabinete, pacientas gali pasakoti savo nuožiūra, o iš psichologo pusės konfidencialumas išlieka visada (nebent būtų realus pavojus dėl paciento ar aplinkinių gyvybės).
• taip pat dalis pacientų vengia kreiptis į psichologą, nes mano, jog patys gali susitvarkyti su savo problemomis ir jiems nereikia pašalinio žmogaus nurodymų, kaip gyventi. Gebėjimas savarankiškai spręsti problemas – šaunu, tačiau neretai, pasitarus su specialistu, galime į situaciją pažvelgti plačiau, iš kitų žmonių perspektyvos, ir tada priimti sprendimus. Psichologas už pacientą problemų nesprendžia, jis padeda surasti daugiau alternatyvų, o sprendimus priima pacientas.
• dažnai tenka išgirsti, jog psichologas yra visiškai nereikalingas, galima pasikalbėti ir su draugu. Labai smagu, kai žmogus turi artimų žmonių, su kuriais gali atvirai pasikalbėti, išsakyti savo problemas, išlieti jausmus. Tačiau pokalbis su psichologu nuo pokalbio su draugu skiriasi trimis pagrindiniais bruožais. Pirmiausia, nešališkumas. Psichologas pokalbio metu, skirtingai nei draugas, stengiasi užimti nešališką, neutralią poziciją paciento sunkumų atžvilgiu. Taip pat psichologai bendravime su pacientu vadovaujasi etikos kodeksu. Tad kitas labai svarbus momentas – konfidencialumas. Ir paskutinis veiksnys yra tikslingumas. Susitikimo metu yra išsiaiškinamas konsultacijos tikslas, kurio kryptingai yra siekiama.

Ką medicinos psichologas daro?

1. Pagrindinis psichologo darbas yra individualios konsultacijos. Individualių konsultacijų tikslas – padėti sergančiajam prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, susidoroti su neigiamomis emocijomis ar socialinių ryšių kokybės sumažėjimu. Individualių pokalbių metu psichologas padeda išgyventi sunkumus, geriau susivokti savyje, įveikti beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmus, spręsti tarpasmeninius konfliktus, efektyviau valdyti stresą, geriau suprasti susiklosčiusią situaciją ir priimti sprendimus. Individuali psichologinė konsultacija padeda žmogui plačiau pažiūrėti į savo gyvenimišką situaciją, naujai įvertinti savo vaidmenį, remiantis nauju suvokimu, keisti savo elgesį.

Medicinos psichologas konsultuoja pacientus labai įvairiais klausimais, kuriuos galima suskirstyti į tam tikras kategorijas:

a) Fizinė sveikata. Neretai pacientai serga įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurių vystymuisi labai didelės reikšmės turi rizikos veiksnių koregavimas (cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, miokardo infarktas ir kt.). Kalbant apie elgesio rizikos veiksnių (fizinis aktyvumas; alkoholio, tabako vartojimas; netinkama mityba ir t. t.) korekciją, psichologo darbas apima žinių suteikimą apie ligą, jos priežastis ir pasekmes, motyvacinį pokalbį su pacientu, sudarant tikslų planą, kaip ir kada bus keičiamas konkretus žalingas elgesys. Tam naudojamos įvairios technikos: savo elgesio, emocijų stebėjimas; dienoraščio pildymas, iracionalių minčių keitimas ir t. t.

b) Adaptacijos sunkumai, netektys. Po įvairių traumų, operacijų, esant ilgam reabilitacijos laikotarpiui, pacientams būna sudėtinga susitaikyti su prarastu darbingumu, dėl apriboto judėjimo jiems tampa neįmanoma arba sunku užsiimti mėgstama veikla, hobiais, dėl to atsiranda prislėgta nuotaika, depresiškumas. Šiuo atveju psichologas padeda pacientui pereiti sveikatos gedėjimo stadijas, priimti esamą situaciją, kartu apsvarstyti naujos veiklos galimybes. Taip pat medicinos psichologas gali padėti emociškai pasiruošti tolimesniam gydymui (pavyzdžiui, operacijoms).

c) Asmeniniai klausimai.

• emocijų problemos (depresiškumas, nerimas, stresas, psichoemocinė įtampa, pyktis, baimės);
• nepasitikėjimas savimi, žemas saviveiksmingumo vertinimas;
• priklausomybės (alkoholis, tabakas, narkotikai, azartiniai lošimai).

d) Tarpasmeniniai santykiai: problemos šeimoje su vaikais, sutuoktiniu, tėvais (netektys, pykčiai, skyrybos, smurtas ir t. t.); problemos darbe (santykiai su bendradarbiais, vadovu, pavaldiniais).

2. Psichologas dažnai atlieka psichodiagnostiką:

• kognityvinių funkcijų (atminties, dėmesio);
• mąstymo;
• emocinės būsenos;
• asmenybės charakteristikų tyrimą.

Psichodiagnostika dažniausiai atliekama pacientams, patyrusiems įvairias galvos traumas, insultą, esant emocijų, asmenybės sutrikimams.

3. Dar viena psichologo darbo sritis – relaksacijų mokymas (autogeninė treniruotė, vizualizacija, progresuojanti raumenų relaksacija, diafragminis kvėpavimas). Relaksacija mažina emocinę įtampą, sukelia ramybę, emocinę pusiausvyrą, atsipalaidavimą. Naudojant relaksacinius metodus, susireguliuoja fiziologiniai streso rodikliai – mažėja raumenų įtampa, lėtėja kvėpavimas, širdies darbas, mažėja kraujospūdis. Relaksacija naudinga sergant širdies ir kraujagyslių ligomis; esant galvos, nugaros skausmams; miego sutrikimams; pablogėjusiai emocinei būsenai (nerimas, stresas, depresiškumas, psichoemocinė įtampa).

Esant sveikatos sutrikimams, ligos eiga ir gydymo efektyvumas labai priklauso nuo emocinės paciento būklės. Geros psichinės sveikatos pacientai yra labiau motyvuoti gydymui, uoliau laikosi gydytojų rekomendacijų, jiems greičiau gyja žaizdos, mažėja skausmas, gerėja miego kokybė. Tikimės, jog šis straipsnis padės žmonėms išsivaduoti nuo klaidingų įsitikinimų apie medicinos psichologo darbą, motyvuos labiau rūpintis savo psichikos sveikata ir padrąsins praverti psichologo kabineto duris.