English
Lietuvių
Русский
Patologinį raumenų tonuso padidėjimą ir motoneuroninius pažeidimus lengva nustatyti, bet sunku įvertinti ir gydyti. Raumenų spazmiškumo mažinimui taikomi įvairūs gydymo būdai, įskaitant ir masažą. Tai mechaninių ir refleksinių poveikių kūnui visuma. Masažas atliekamas tiek rankomis, tiek aparatūra tiesiogiai ar oru bei vandeniu. Masažas įgalina nervinių impulsų sklidimą raumenimis, dėl to raumenys geba greičiau susitraukti ir atsipalaiduoti, judesiai tampa tikslesni, padidėja raumens veikla. Masažas padeda raumenims pailsėti ir greičiau atsistatyti po krūvių, tokiu būdu efektyviau pašalinami medžiagų apykaitos produktai, sukaupti raumenims dirbant. Be to, masažas padeda šalinti raumenų skausmus, pabrinkimus, sukietėjimus. Masažo procedūros gerina raumenų kraujotaką.
Kaklo osteochondrozė
Stuburas – judri viso kūno dalis, jungianti viršutinę ir apatinę žmogaus kūno sritis. Žmogaus stubure yra 7 kaklo slanksteliai (C1 – C7), 12 – krūtinės (Th1 – Th12), 5 – juosmens (L1 – L5), 5 – tarpusavyje suaugusių kryžkaulio (S1 – S5) ir 3 – 4 – tarpusavyje suaugę uodegikaulio slanksteliai. Susijungusių slankstelių angos sudaro stuburo kanalą.
Stuburui judėti padeda įvairūs raumenys. Svarbiausią funkciją atlieka gilieji nugaros raumenys. Jie lenkia stuburą atgal. Lenkiantis į priekį, apsaugo kūną nuo kritimo pirmyn, padeda išlaikyti pusiausvyrą. Tiesiamieji nugaros raumenys stipresni už lenkiamuosius. Sumažėjus jų tonusui, esant silpniems raumenims, žmogus kūprinasi, kūnas tampa glebus.
Dėl stuburo kaklo srities judrumo sumažėjimo lėtėja medžiagų apykaita tarpslanksteliniuose diskuose, sutrikdoma disko mitybą ir išsivysto osteochondrozė. Taip pat su amžiumi ar dėl įvairių kitų priežasčių atsiranda degeneracinių pokyčių, mažėja tarpai tarp slankstelių. Dažnai nustatomos slankstelių kaulinės išaugos – osteofitai (ataugos). Stuburas praranda lankstumą, tampa nejudrus, kauliniai slanksteliai ima liestis, trintis vieni į kitus, sukelia aplinkinių audinių uždegimus, skausmą. Palaipsniui stuburas tampa sustingęs.
Nors osteochondrozė pažeidžia visą stuburą, dažniausiai visgi nukenčia kaklo ir juosmens sritys.
Manoma, kad osteochondrozė paliečia 40 – 80 proc. pasaulio žmonių. Pirmą sykį osteochondrozė 1933 metais paminėta vokiečių mokslininko Hildebrando.
Įprastai stuburo osteochondrozė primena apie save stuburo ir galvos skausmais. Tai jaučia kas trečias – ketvirtas vyresnis nei 30 metų amžiaus žmogus. Pasak Isajevo, periferinės nervų sistemos sutrikimai 70 – 75 proc. atvejų susiję su stuburo osteochondroze.
Tiriant rentgeno aparatu pacientus, turinčius osteochondrozę, stubure pastebimos ryškios slankstelių deformacijos, tarpslankstelinių tarpų susiaurėjimai, ataugų pasireiškimas. Stuburo medžiagų apykaitos sutrikimai įtakoja ne tik šalia esančius raumenis, bet ir nervų šakneles, kraujagysles. Tuomet pasireiškia skausmai, kraujagyslinės pažaidos, atsiranda judesių ribotumas ir įvairūs kiti pažeidimai. Ostechondrozės simptomatika gali varijuoti skirtingai, dėl to kartais nelengva ją iš pradžių atsekti. Atpažinus osteochondrozę, būtina ją kuo skubiau gydyti. Po ligos negalima leisti būklei kartotis. Tai padeda pasiekti judėjimas, mankštos ir masažas.
Stuburo osteochondrozės profilaktikai būtina reguliuoti kūno svorį, vengti stuburo traumų. Stuburas gali patirti traumą ir dėl fizinio darbo, todėl apkrovas stuburui reikia mažinti, būtina taisyklingai kelti sunkius daiktus (keliant pritūpti ir daiktą laikyti kuo arčiau savęs, kelti abiem rankom), privalu būti išsitiesus, tuomet tarpslanksteliniai diskai iš visų pusių spaudžiami tolygiai ir nugara nedeformuojama. Stuburui netinka ilgalaikė ta pati padėtis, pvz., sėdėjimas prie kompiuterio, ilgas stovėjimas.
Siekiant nepatirti stuburo problemų, stiprinkime raumenis aktyviu judėjimu. Atkreiptinas dėmesys, kad sėdėdami stuburą apkrauname daugiau nei eidami. Rekomenduotina miegant pasirinkti tinkamą čiužinį – standų ir ne itin kietą.
Netaisyklinga laikysena taip pat yra galima osteochondrozės atsiradimo priežastis.
Trapecinis raumuo ir jo funkcijos
Raumenys palaiko kūną tam tikroje padėtyje, padeda jam judėti, kramtyti ir ryti maistą, kalbėti, kvėpuoti, palaikyti medžiagų apykaitą, termoreguliaciją, padeda kraujui ir limfai tekėti, jie atsakingi už vidaus organų padėtį ir funkciją. Raumenys taip pat ir jutimo organas, turintis daug nervinių skaidulų, signalizuojančių apie kūno padėtį erdvėje, kūno dalių tarpusavio santykį. Pagal savo sandarą raumeninis audinys skirstomas į lygųjį ir ruožuotąjį.
Raumenų tipai yra kelių rūšių: platūs, trumpi ir ilgi. Trumpų raumenų galime sutikti visur, ypatingai giliuose sluoksniuose tarp atskirų slankstelių. Ilgieji raumenys daugiausia susitelkę galūnėse. Platieji – daugiausia liemens regione (krūtinės, pilvo, nugaros paviršiuje). Jų ilgis ir plotis žymiai didesnis negu storis. Vienas iš tokių raumenų – trapecinis.
Trapecinis raumuo yra po oda, užklojęs sprandą ir viršutinę nugaros dalį. Raumuo primena trikampį. Abiejų pusių raumenys sudaro trapeciją. Jo funkcija – priartinti mentę prie stuburo, sukti ją apie strėlinę (sagitalinę) ašį: apatinis mentės kampas pasisuka į šoną, o šoninis – į viršų. Pagal raumenų skaidulų kryptį galima skirti tris šio raumens dalis: viršutinę (skaidulos nukreiptos žemyn), vidurinę (skaidulų kryptis horizontali) ir apatinę (skaidulos nukreiptos aukštyn). Raumens funkciją lemia jo skaidulų kryptis. Viršutinė dalis traukia pečių lanką aukštyn, apatinė – žemyn, o visas raumuo atgal. Abiejų pusių raumenys atlošia galvą ir kaklą, sutraukia mentes, atstato krūtinę.
Raumenų spazmiškumas
Padidėjęs raumenų spazmiškumas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių: galvos traumos, stuburo pažaidos, galvos smegenų insulto, cerebrinio paralyžiaus. Padidėjęs raumenų spazmiškumas iššaukia raumenų skausmą, laikysenos sutrikimus, kaulų ir sąnarių deformacijas, gali apriboti savarankiškumą.
Raumenų spazmiškumas yra susijęs su mechaniniu skeleto raumenų elastingumu ir standumu. Kai sumažėja raumens kasdienio darbo kiekis, pakinta jo struktūra bei funkcijos – pablogėja nervinio signalo perdavimas sinapsėse, sumažėja raumens elastingumas, raumens kapiliarizacija ir mitochondrijų kiekis, todėl sumažėja raumens susitraukimo jėga, galia.
Raumenų spazmiškumas (tonusas) gali turėti ir privalumų, ir trūkumų. Kartais padidėjęs raumenų tonusas yra privalumas, kuomet padeda palaikyti raumenų apimtį ir kaulų tvirtumą arba naudingas kraujo apykaitai. Tačiau tonusas turi ir daug neigiamų aspektų: gali pakenkti kasdienei veiklai ar funkcijai. Jis sukelia stiprius raumenų skausmus, dėl ko sutrikdomas miegas. Taip pat jis kenkia vairavimui, vaikščiojimui su pagalbine įranga. Kartais netgi gali tapti odos pažeidimų priežastimi. Norint sumažinti raumenų tonusą, reikia atlikti judesius, didinančius judesių amplitudę, vengiant staigių judesių, atlikti atsipalaidavimo pratimus. Tonusą mažina šilta vonia ar dušas, masažas.
Masažas ir jo poveikis
Masažas pagerina kraujotaką, sumažina skausmą, pagerina savijautą. T. Field ir kiti autoriai (2007 m.) atliko tyrimą su 24 pacientais, kurie buvo padalyti į dvi grupes: masažo terapijos grupę ir raumenų relaksacijos grupę. Atlikus šį tyrimą paaiškėjo, jog masažo grupėje, palyginus su relaksacijos grupe, sumažėjo skausmas, pagerėjo miegas, stuburo judesiai. Kiti mokslininkai pritardami pastebi, kad masažas turi teigiamą poveikį sveikatai. Visi tyrimai, kuriuose buvo vertinamas nugaros ir rankų masažas, parodė statistiškai reikšmingą pagerėjimą fiziologinių ar psichologinių rodiklių atžvilgiu. Tyrimais nustatyta, kad pacientams, turintiems lėtinį nugaros skausmą, teigiamas masažo poveikis trunka mažiausiai vienerius metus po gydymo pabaigos.
Esant skausmui ir raumenų spazmiškumui masažas yra taikomas siekiant sumažinti skausmą. Masažas gali sumažinti skausmą, aktyvuodamas nervinį vartų mechanizmą stuburo smegenyse. Masažo metu gauta lytėjimo informacija gali stimuliuoti dideles greitas nervines skaidulas ir tuomet blokuoti mažesnes, kurios sukelia skausmą. Šis efektas gaunamas veikiant vietiniam šoniniam smegenų slopinimui. Jis paaiškina, kodėl liečiama skausminga vieta yra efektyvi skausmo malšinimui. Tačiau nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių šį teiginį. Masažas gali padidinti biocheminių medžiagų kiekį, tokių kaip serotoninas, kuris yra neurotransmiteris, dalyvaujantis skausmo sumažinimo procese
Dažniausiai masažas taikomas norint sustabdyti priežastis, galinčias sukelti raumenų skausmus ir padidėjusį raumenų tonusą. Raumenų spazmai sukelia raumenų skausmus tiesiogiai stimuliuojant skausmo receptorius ir netiesiogiai spaudžiant kraujagysles, dėl ko atsiranda išemija. Masažas gali padėti „pertvarkyti“ raumenines skaidulas ir padidinti mikrocirkuliaciją. Tai padeda sumažinti raumenų spazmus, kurie stimuliuoja skausmo receptorius, ir kraujagyslių spaudimą. Mikrocirkuliacijos padidėjimas pagerina pažeistos vietos mitybą.
Masažą galima klasifikuoti įvairiais požiūriais: pagal apimtį, tikslą ir atlikimo priemones. Pagal apimtį jis skirstomas į bendrąjį (kai masažuojamas visas kūnas) ir dalinį (kai masažuojamos atskiros kūno dalys, pavyzdžiui, nugara, rankos ar kt.).
Masažas pradedamas glostymu, kuris pereina į trynimą. Po trynimo maigoma, o pabaigoje taikoma vibracija ir glostymas. Glostymas taip pat įterpiamas tarp kitų masažo būdų. Kiekvieno būdo taikymas priklauso nuo masažuojamosios vietos anatominių savybių.
Straipsnis parengtas remiantis šia literatūra:
- Исаев ЮO.(1996). Нетрадиционные методы лечение остеохондроза позвоночника. Киев: СКФ.
- Field, T., Hernandez-Reif, M., Diego, M., Fraser, M. (2007). Lower back pain and sleep disturbance are reduced following massage therapy. Journal of Bodywork and Movement Therapies, 11(2), 141-145.
- Finkelšteinaitė, J.,Valužienė, N. K., Damanskas, J. (2008). Masažas. Vilnius: Spauda.
- Grečka, V. (1989). Apie kaklo osteochondrozę. Vilnius: Mokslas.
- Česnys, G., Tutkuvienė, J., Barkus, A., Gedrimas, V., Jankauskas, R., Rizgelienė, R., Žukienė, J. (2008). Žmogaus anatomija. 1 tomas. Vilniaus universiteto leidykla.
- Brėkeris, B.A. (1991). Sąnarių ligos. Vilnius: Mokslas.