Ūminis ir lėtinis skausmas, jo gydymas reabilitacinėmis priemonėmis2021-10-14

Maždaug 10–20 proc. gyventojų atžymi apie lėtinį ar pasikartojantį skausmą. Lėtinis skausmas yra pagrindinė negalios priežastis.

Asmuo, kenčiantis skausmą, judėdamas yra linkęs vengti veiksmų, kurie sukelia simptomus.

Jis linkęs ilsėtis, bet tai nėra naudinga, nes atsiranda viso kūno, ar tam tikrų kūno dalių sustingimas ir silpnumas.

2013 m. „Global Burden of Disease” studija įvertino negalios paplitimą dėl įvairių ligų ir traumų 188 šalyse. Viena iš didžiausių negalios priežasčių visame pasaulyje buvo išskirtas lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas, kuris sukėlė depresinius sutrikimus. Taip pat buvo įvardintos ir kitos dažnos negalios priežastys, tokios kaip: lėtinis kaklo skausmas, osteoartritas, kiti judamojo - atramos aparato sutrikimai.

Skausmas yra skirstomas į ūminį ir lėtinį.

Ūminis skausmas – tai normalus, numatomas fiziologinis atsakas į neigiamą cheminį, terminį ar mechaninį dirgiklį, susijusį su chirurgija, trauma ir ūmine liga, kuris trunka trumpiau nei tris mėnesius. "Nocicepcinis skausmas" paprastai yra ūmus ir išsivysto reaguojant į konkrečią situaciją. Jis linkęs išnykti, kai pažeista kūno dalis gyja. Pavyzdžiui, skausmas dėl lūžusios kulkšnies mažėja, kai kulkšnis gyja. Kūne yra specializuotų nervinių ląstelių, vadinamų nociceptoriais, kurios aptinka dirgiklius, galinčius pakenkti kūnui, pvz.: didelį karštį ar šaltį, spaudimą, suspaudimą ir chemines medžiagas. Šie įspėjamieji signalai perduodami per nervinę sistemą į smegenis, todėl atsiranda nociceptinis skausmas.

Lėtinis skausmas apibrėžiamas kaip skausmas viename ar daugiau anatominių regionų, kuris išlieka arba kartojasi ilgiau nei tris mėnesius bei yra susijęs su dideliu emociniu išgyvenimu arba funkcine negalia (sukelia fizinio aktyvumo sumažėjimą, trukdo kasdieninei veiklai, taip pat dalyvauti socialiniuose vaidmenyse). Neuropatinis skausmas yra terminas, vartojamas apibūdinti skausmui, kuris atsiranda, kai nervinė sistema yra pažeista arba netinkamai veikia dėl ligos ar traumos. Jis skiriasi nuo nocicepcinio skausmo, nes nesivysto reaguodamas į jokį specifinį dirgiklį. Žmonės gali kentėti nuo neuropatinio skausmo net tada, kai skaudančios ar sužalotos kūno dalies iš tikrųjų nėra. Ši būklė vadinama fantominiu galūnių skausmu, kuris gali pasireikšti žmonėms po amputacijos.

Supratimą apie skausmą geriausiai apibūdina skausmo vartų teorija.

Skausmo vartų teoriją 1965 m. pirmą kartą pasiūlė Melzackas ir Wall. Tai dažniausiai naudojamas skausmo perdavimo paaiškinimas. Tai buvo vienas iš pirmųjų modelių, apimančių biologinius ir psichologinius mechanizmus.

Yra 3 tipų nervinės skaidulos, dalyvaujančios perduodant dirgiklius:

  1. α-Beta skaidulos – didelio skersmens ir mielinizuotos, teikia informaciją apie lietimo bei silpno spaudimo jutimą.
  2. α-Delta skaidulos – mažo skersmens ir mielinizuotos, skirtos perduoti informaciją apie šalčio bei skausmo jutimą
  3. C skaidulos – Mažo skersmens ir nemielinizuotos, skirtos perduoti informaciją apie skausmo ir šilumos jutimą.

Skaidulų dydis yra svarbus veiksnys, nes kuo didesnis nervinė skaidula, tuo greitesnis laidumas, be to, laidumo greitį taip pat padidina mielino apvalkalas, todėl didelės mielinizuotos nervinės skaidulos yra labai laidžios. Tai reiškia, kad α-Beta skaidulų pluoštai yra greičiausi iš trijų tipų, po jų seka α-Delta ir galiausiai C pluoštai.

Šių nervinių skaidulų sąveika yra svarbi, tačiau tik dvi iš jų dalyvauja skausmo signalo perdavime, o α-Beta skaidulos yra tik jutiminės lytėjimo požiūriu. Šiomis skaidulomis keliauja signalas į projekcines ląsteles, kurios centrine nervų sistema spinotalaminiu traktu keliauja į smegenis.

Kai nervinės skaidulos nėra stimuliuojamos, slopinantys interneuronai sustabdo signalus, sklindančius aukštyn nugaros smegenimis, nes nėra svarbios informacijos, kuri turi pasiekti smegenis, todėl vartai yra „uždaryti“. Esant nervinių skaidulų stimuliacijai, slopinantys interneuronai neveikia, todėl vartai „atsidaro“ ir jaučiamas skausmas. Kai didesnės α-Delta skaidulos yra stimuliuojamos, jos greičiau pasiekia slopinančius interneuronus ir didesnės skaidulos trukdo interneuronui veikti, „uždaro“ vartus. Todėl sumušę kojos pirštą ar susitrenkę galvą, šio vietos trynimu padedame stimuliuoti α-Delta skaidulas, kurios uždaro vartus.

Dažnai skausmas gydomas medikamentiniu būdu, tačiau yra daugybė nemedikamentinio skausmo gydymo būdų, populiariausi jų:

  1. Kineziterapija;
  2. Manualinė terapija;
  3. Fizioterapija;
  4. Sausas adatavimas;
  5. Masažas;
  6. Akupunktūra;
  7. Pacientų mokymas (kognityvinė elgesio terapija).

Skausmo gydymas yra individualus. Jei vienu atveju tam tikras gydymo būdas yra veiksmingas malšinant skausmą, tai kitu atveju jis gali būti visai neefektyvus. Žmogus, kenčiantis nuo lėtinio ar ūmaus skausmo, dažniausiai jau būna išbandęs medikamentinį gydymą. Kuomet pacientas dėl lėtinio arba ūmaus skausmo atsiunčiamas reabilitacijai, visų pirma vyksta pradinis būklės įvertinimas. Konsultuojantis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, įvertina turimus duomenis (skausmo laikotarpį, pobūdį, plitimą, atliktus tyrimus, taikytą gydymą, gretutines ligas bei kitą reikalingą informaciją). Gali būti atliekami įvairūs testai, siekant įvertinti: judesių amplitudę, laikyseną, jėgą, pusiausvyrą, koordinaciją, ištvermę ir kt. Kai kurie iš šių testų gali padidinti arba sumažinti skausmą. Po vertinimo iškeliamos problemos, taip pat uždaviniai bei reabilitacijos tikslai (pvz.: skausmo malšinimas, judesių amplitudės, raumenų jėgos didinimas, funkcinio mobilumo didinimas) ir pradedamas reabilitacinis gydymas.

Kineziterapija – tai viena iš populiariausių ir plačiausiai taikomų nemedikamentinių gydymo būdų. Kineziterapeutas, priklausomai nuo skausmą sukeliančių priežasčių ir iškeltų reabilitacijos tikslų, parenka tinkamas gydymo padėtis, priemones bei pratimus. Kineziterapija gali būti atliekame tiek sausumoje, tiek vandenyje.

Manualinė terapija – tai rankomis atliekami judesiai, kuriais specialistas gali padėti pacientui įveikti tam tikras patologijas ir jų sukeliamą skausmą. Šio gydymo tikslas atkurti taisyklingą visos apimties sąnario ar slankstelio biomechaniką (fiziologinę padėtį) ir grąžinti judesių laisvumą.

Masažas: tai speciali, dozuota mechaninių ir refleksinių poveikių visuma. Masažas paveikia abipusius neurorefleksinius, neurohumoralinius ir neuroendokrininius ryšius. Taikomi įvairūs masažo metodai, kad sumažinti skausmą, gerinant raumenų kraujotaką ir mažinant raumenų įtampą. Dažniausiai atliekamas gydomasis masažas, tačiau gali būti taikomas masažas aparatais arba hidromasažas (atliekamas vandeniu ar vandens srove).

Nemažiau svarbus nemedikamentinio gydymo būdas yra fizioterapija:

Elektrostimuliacija – tai fizioterapijos rūšis, kuri gali būti naudojama tiek ūminio, tiek lėtinio skausmo slopinimui. Dažniausiai naudojama transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS). Tai yra terapinis būdas, kuris naudoja elektrinius impulsus, kad sumažintų skausmo signalus, patenkančius iš kūno į smegenis. Tai jutiminių nervinių skaidulų sudirginimas labai trumpais asimetriniais bipoliniais lygių plotų elektriniais impulsais, kurie savo struktūra labai panašūs į organizme mioneuralinėse sinapsėse atsirandančius impulsus. Yra išskiriamos dvi pagrindinės TENS skausmo malšinimo teorijos. Pirmoji, jau minėta, skausmo vartų teorija: iš periferijos smulkiomis A-delta ir C nervinėmis skaidulomis atėjusi neskausminių receptorių informacija TENS ,,pagalba‘‘ greičiau patenka į nugaros smegenyse esančią T ląstelę. Skausminė informacija T ląstelę pasiekia vėliau, todėl skausmo informacija spinotalaminiu laidu nepatenka į centrinę nervų sistemą. Antroji teorija siejama su žemo dažnio (2-5 Hz) impulsais, kurie skatina endorfinų (skausmą slopinančių medžiagų) atsipalaidavimą. Taip pat skausmo slopinimui gali būti taikomos interferentinės srovės bei kitos elektrostimuliacijos rūšys. Fizininės medicinos ir reabilitacijos gydytojas konsultacijos metų įvertina paciento būklę ir nusprendžia kokia elektrostimuliacijos rūšis pacientui yra tinkamiausia.

Ultragarso terapija – tai didelio dažnio išilginės krypties mechaniniai virpesiai tamprioje terpėje, šiluma kaupiasi ultragarso bangų energiją sugeriančiuose audiniuose. Daugiausia sukaupiama kur vienos rūšies audinys pereina į kitą (kur daugiausia kolageno skaidulų): paviršiniuose odos sluoksniuose, randuose, raiščiuose, fascijų sąlytyje su audiniais, esančiais po jomis, sinoviniuose dangaluose, sąnarių meniskuose ir antkaulyje. Šiluma didina audinių elastingumą, gerina kraujotaką, didina audinių oksigenaciją, mažina skausmą. Taikomas gydant uždegimines ir degeneracines sąnarių ligas, traumų bei judamojo – atramos aparato pažeidimo pasėkmes.

Magnetoterapija – tai metodas, kai organizmas yra veikiamas žemo dažnio kintamu arba nuolatiniu magnetiniu lauku. Impulsinis magnetinis laukas stimuliuoja organizmą, aktyvina medžiagų apykaitą, sukelia kraujagysles plečiantį, priešuždegiminį, nuskausminantį poveiki. Nepertraukiamas, pastovus magnetinis laukas aktyvina slopinimo procesus centrinėje nervų sistemoje.

Šaltis arba šiluma: šaltis dažniau naudojamas ūmaus skausmo slopinimui (pvz.: esant sumušimui, patinimui, sausgyslių, raiščių patempimui, po intensyvaus krūvio atsiradusio skausmo slopinimui). Šilumos taikymas yra labiau paplitęs esant lėtiniam skausmui, raumenų spazmui.

Taip pat skausmo mažinimui gali būti taikomi ir kiti fizikiniai veiksniai (pvz. mikrobangų terapija ir kt.).

Purvo ir parafino aplikacijos: dažniausiai naudojamos esant nervų sistemos susirgimams (radikulitas, neuropatijos, pleksitai, tarpslankstelinių diskų pažeidimai, neuralgijos, lumbago ir kt.), bei judamojo-atramos aparato susirgimams (trauminiai galūnių pakenkimai, reumatiniai skausmai, miozitas, tendovaginitas, artritas, artrozė ir kt.). Procedūros metu stimuliuojama kraujotaka, atsipalaiduoja raumenys, sumažėja raumenų įtampa bei spazmai, gerėja medžiagų apykaita.

Sausas adatavimas – tai yra naujesnis ir dar mažai paplitęs gydymo būdas, kuris naudojamas siekiant sumažinti skausmingus raumenų trigerinius taškus taip pat gydant įvairių judamojo atramos aparato ligų sukeltą skausmą.

Akupunktūra – tai tradicinės kinų medicinos gydymo būdas, paremtas žmogaus kūne esančių, biologiškai aktyvių taškų stimuliacija. Šis gydymo metodas gali būti taikomas siekiant sumažinti įvairios kilmės stuburo, sąnarių, raiščių ir raumenų skausmus.

Pacientų mokymas. Daugelis pacientų teigia, kad skausmas įtakoja jų gyvenimo kokybę. Pacientų švietimo tikslas – suteikti supratimą apie biologinius procesus, vykstančius esant skausmui, siekiant jį sumažinti. Tyrimai rodo, kad pacientų mokymas apie skausmą ir jo atsiradimo priežastis gali turėti teigiamą poveikį jų reabilitacijai.

Literatūros šaltiniai:

  1. Sturgeon JA, Zautra A. Resilience: A New Paradigm for Adaptation to Chronic Pain. Current Pain and Headaches Reports. 2010; 14(2): 105-112.
  2. Scholz J, Finnerup NB, Attal N, Aziz Q, Baron R, Bennett MI, Benoliel R, Cohen M, Cruccu G, Davis KD, Evers S. The IASP classification of chronic pain for ICD-11: chronic neuropathic pain. Pain. 2019 Jan;160(1):53.
  3. Barke A, Korwisi B, Jakob R, Konstanjsek N, Rief W, Treede RD. Classification of chronic pain for the International Classification of Diseases (ICD-11): results of the 2017 International WHO Field Testing. Pain. 2021 Apr 8.
  4. Federation of State Medical Boards of the United States .Model guidelines for the use of controlled substances for the treatment of pain. The Federation, Euless, TX (1998).
  5. International Association for the study of Pain (IASP). Classification of Chronic Pain, Second Edition (Revised). 2011.
  6. Asmundson,G. Gomez-Perez,L. Richter, A. Carleton, RN. The psychology of pain: models and targets for comprehensive assessment. Chapter 4 in Hubert van Griensven’s Pain: A text book for health care professionals. Elsevier, 2014.
  7. Asmundson, G.J.G., Norton, G.R.,Allerdings, M.D., et al., 1998. Posttraumatic stress disorder and work-related injury. J. Anxiety Disord. 12, 57–69
  8. Turk, D.C., Rudy, T.E., 1987. IASP taxonomy of chronic pain syndromes: Preliminary assessment of reliability. Pain 30, 177–189
  9. Melzack R, Wall PD. Pain Mechanisms: A New Theory. Science: New Series 150. (1965:971-979)
  10. Fields HL and Basbaum AI. Central Nervous System Mechanisms of Pain Modulation. in Wall Parkinson's and Melzack R (eds). Textbook of Pain. 1999: 309-330
  11. Goldberg DS, McGee SJ. Pain as a global public health priority. BMC public health. 2011 Dec;11(1):1-5.
  12. Jenkins G. Kemnitz C. Tortora G. Anatomy and Physiology: From Science to Life. New Jersey :John Wiley sons, Inc 2007

Parengė:

FMR gyd. Vytautas Juzėnas